Bedugnybė

Parodos anotacija

Bedugnybę galima patirti žvelgiant į vandens gelmę, kurios dugno nematyti, nykstant horizontui ar kuriant, kai dar nežinoma, kur nuves pats procesas. Ji atsiveria įtampoje tarp beribės nežinomybės ir gyvybės poreikio joje kurti orientyrus. Šie orientyrai yra žmogaus ir aplinkos santykyje veikiančios atramos, leidžiančios suvokti pasaulį ir savo vietą jame. Jais tampa daiktai, žodžiai, prisiminimai ir reikšmės. Kai jų nebeužtenka patiriamo reiškinio riboms nustatyti, net ribotas reiškinys gali atsiverti kaip beribis. Negalėdamas aptikti jo pabaigos, žmogus nebegali paneigti jo begalybės.

Gyvybė yra nuolatinis judėjimas. Bedugnybėje protas netenka įprastų orientyrų, todėl yra priverstas improvizuoti – kurti laikinas prasmes ir atramas ten, kur nėra iš anksto duoto pagrindo. Taip jis kuria savo egzistavimo pateisinimą. Kūryba tampa šios egzistavimo improvizacijos išraiška – būdu gyventi bedugnybėje ir tęsti judėjimą, nepanaikinant pačios bedugnybės. Šis judėjimas reikalauja skirti savo dėmesį, energiją ir vaizduotę tam, ko rezultatas negali būti iš anksto žinomas.

Šiame judėjime daiktai, reikšmės ir orientyrai palaipsniui netenka savo galutinumo, atverdami po kiekviena forma visada slypėjusią bedugnybę. Šį procesą vadinu grimzdimu. Nykstant išorinėms atramoms, žmogus susiduria su tuo, ką pats atsineša į santykį su pasauliu: savo kūnu, patirtimi, jautrumu, troškimais ir ribomis. Tačiau net savastis lieka laikinu atspirties tašku, nuo kurio grimzdimas gali tęstis.

Parodos kūriniai tampa laikinomis šio judėjimo stotelėmis – akimirkomis, kai galima sustoti ir pamatyti, kas gimė iš susidūrimo su bedugnybe. Kiekviena sukurta forma suteikia atramą, tačiau kartu gali tapti naujo grimzdimo pradžia. Tai, kas vienu momentu atrodo kaip atsakymas, kitame vėl atsiveria klausimui.

Parodos autoriui Margiriui Buržinskui surengti šią parodą skirta vardinė M. K. Čiurlionio stipendija.